Kūryba – be galo skausminga

 

Įstrigo atmintin pokalbio su tėviškėnu rašytoju Jonu Avyžium nuotrupa. Jo nuomone, menka nauda iš susitikimų su rašytojais. Jei nori susipažinti, - skaityk jų knygas. Gal ir taip, bet gyvenimas iškrečia visokių išdaigų. Smarkiai apsiriktum, spręsdamas apie žmogų, vien tik jo kūryba pasikliaudamas. Gerai pažįstu vieną kitą menininką, kurių gyvenimo būdas ir kūryba – du priešingi poliai. Žmogaus dvasia tokia talpi, prieštaringa, dvilypė.

Ilgai stebėjau tapytojo Manigirdo Žiedo drobes. Prie jų jauku, ramu, nėra ekspresyvių potėpių, rėkiančių spalvų, „Kuršių marios vakare“ tykios tykios, rūku apgaubtos, „Senamiesčio kampelyje“ pilkšvai rusvuose tonuose ryškėja grakštūs bažnyčių siluetai. Imtum ir vaikštinėtum berusvėjančiais laukais, senų medžių gojeliais palei plačią rugių jūrą, godžiai gerdamas jų kvapą. (Paveikslas „Iš vaikystės prisiminimų). Vienur kitur pajunti nerimo užuominas, bet jos nebaugina, - praeis neganda pro šalį, neužkliudys. Tokia nuotaika dvelkia „Rytas“. Debesėlių yra, bet ežerą apšviečia gal saulės atšvaitai, gal rudeniško gojelio auksas. Kitur jūra ir debesys tarsi susilydę, skęsta oranžinis saulės taškelis, o erdvėje vos vos gaisuoja pilkšvai rausva spalva. Arba vėl: rami jūra, tiesus horizontas, tik žuvėdros kažko blaškosi. Gal ką negera jaučia?

Žinoma, kiekvienas, žiūrėdamas paveikslą, kaip ir klausydamasis muzikos, mato ir jaučia savaip. Vienam tokia ramybė gali pasirodyti nuobodoka. Mane, kai aplinkui tiek triukšmo, apgaulės, pykčio ir kitokios bjaurasties, ji guodžia ir ramina tarsi upelio čiurlenimas, tarsi vyturio giesmė. Tapykite, pone Mangirdai. Raminkite mus, pavargusius.

Tapykite! O kokia kaina? Ar ne savanaudiškas mūsų prašymas? Kuo ilgiau įsikalbame su autoriumi, tuo labiau pajuntu, kad kūryba kaip ir viskas, kas gimsta, be galo skausminga.

Manigirdas Žiedas gimė Saugėlaukyje. Mokėsi Joniškio 1-oje vidurinėje mokykloje ir sutiko šviesios atminties žmogų  Juozą Vainauską. Grožiui jautrus berniukas lipte prilipo prie mokytojo. Drauge su juo ir kitais bendraminčiais „varlinėjo“ po laukus, miškus, rankiojo šiaudelius, sąmanėles, šakeles, kankorėžius, kurie mokytojo ir jų rankose virsdavo neapsakomais stebuklėliais.

-Kurdavome dekoracijas, pjaustinėdavome, lipdydavome detales joms. Kasmet po spektaklį pastatydavome, - prisimena  Manigirdas.  –„Lietuviškos vestvės“, „Darjalo slėnis“. O „Pakabučių šokis“! Viešpatie, koks grožis! Mokytojas Vainauskas į daugelio sielas įdėjo grožio troškulį.

Jaunuolio rankose brandos atestatas ir... grožio troškulys. Kur kitur, jei ne į Dailės institutą? Konkursas buvo baisus. Daugelis stojančiųjų jau baigę vienokias ar kitokias dailės mokyklas. Egzaminai pasirodė tarsi milžiniška uola. Šauniai įveikta viena, kita įkalnė. Galų gale užduotis – nupiešti derliaus nuėmimą kaime. Laiko maža. Ir... kompozicija egzaminatoriams nepatiko.

Neviltis. O kas toliau? Su tais pačiais pažymiais nudūmė į Pedagoginį institutą, ten prasmuko kaip sviestu pateptas. Keleri mokslo metai, ir Manigirdas Žiedas – diplomuotas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas.

Paveikslai ramybe, rimtimi dvelkia, o paties autoriaus gyvenimą, kaip man pasirodė, kažkokie kipšiukai kurstė. Mokytojavo, dirbo Joniškio kultūros skyriuje tuo laikmečiu, kai viskas tik kūrėsi. Iki šiol prisimena, kaip kiną kūrė. Paskambina iš kaimo, kad žmonės filmų laukia, ir darda mechanikas su arkliuku. Pagaliau pasiūlė mašiną. Nuėjo apžiūrėti, - kėpso pasienyje ant kaladžių surūdijusi „palutarka“. Še tau, šunie, ir dešrigalis! Lipdė saviveiklą: vaikščiojo po įstaigas, kvietė jaunimą šokti, dainuoti. Ir sulipdė. Atsirado tokių entuziastų, kaip Onutė ir Bronislovas Zastarskiai, Viktorija Filipavičienė, kiti. Rajono bibliotekininkai respublikoje net pirmą vietą pelnė.

-Žalias, neapsiplunksnavęs, naivus buvau. Kai dabar pagalvoju, plaukai piestu stojasi,- tokius užmojus turėjome. Iš kur ta drąsa, entuziazmas, - stebisi pašnekovas.

Paskui vėl mokykla, švietimo skyrius. Dirbta įvairiuose švietimo darbuotojų postuose Vilniuje. Daugybė komandiruočių po visą respubliką.

O tapyba? Bičiuliai kartais primindavo: pabandyk, girdi, dar kartą stoti į institutą. „Nesamonė, kur čia beįstosi!“ – atsakydavo su apmaudu širdyje.

Bet sėklelė glūdi sielos gelmėse ir prasikala tarsi žolė pro betoną. Buvo jau daug metų prabėgę. Apsidairė sykį namuose. Kažko tuščia. Lyg ir paveikslo reikėtų. Nusipirkti? „Juk ir pats galiu nusipiešti“, - topteli galvon. Ir dar sutapimas: ruošėsi Pervalkon atostogauti.

Niekam nieko neprasitardamas nusiperka teptukų, dažų. Išėjo su dukrele Rita prie jūros. Tok saulėlydis! Jis drobėje ir atsidūrė. Nuo čia ir prasidėjo...Bent dvidešimt paveikslų nutapė. Tepa dažus tiesiai ant kartono, tie susigeria. Tikras savamokslis, jokios nuovokos nei apie paveikslo gruntą, nei kaip dažus pasiruošti. Pamatė darbus kaimyninėje viloje gyvenę architektas Stauskas ir jo dukra dailininkė.

-Nepasakė, kad iš mano tapymo nei velnias, nei gegutė. Giria. O man patinka.

Troškulys prasiveržė tarsi prie šaltinio sustojus. Ieškojo literatūros: knygų, žurnalų, studijavo spalvų spektro galimybes, suvokė šiltų-šaltų spalvų sąvokas, įsigudrino kaip paruošti drobę. Geriausiu tapybos įrankiu pasirodė besąs ne taptukas, o paprasta statybininko mentelė. Žvilgtelėkime atidžiau į peizažą „Medžiai prieš audrą“. Kokia kontrastinga faktūra, - lygut lygutėlis vandens paviršius, o krūmokšniuose palei taką, rodos, ir pasislėpti galėtum.

Keliauja po Lietuvą, gerte geria miškelių, gojelių, jūros, ežerėlių grožį, miesto gatvelių spalvas. Ir jokių eskizų, tik trumpa užstrigusio vaizdo charakteristika užrašų knygelėje. Grįžta į namus, šeimyna suminga, o jis įninka į drobę, į dažus.

-Pats nebesuvokiu, kas su manimi darosi. Parsivežu ne eskizą, ne paveikslą, o nuotaiką. Su teptuku visko neišsakysi, nervai neišlaiko. Pasidarau toks karštakošis. Dedu, dedu su mente dažų „kleckus“, braukiu plačiais mostais, išlieju visą savo šilumą, karštį iki tokio laipsnio, kad paveiklas jau kvėpuoja, jau kvepia. Jau gyvas! Belieka tik kur ne kur padailinti. Paveikslą nupiešti reikia tokio susikaupimo, kad pasijunti visai išsekęs. Jei per dvi-tris dienas įspūdžių neišsakei, paveikslo nebėra. Nuotaikos nebepagausi, nebepakartosi.

-Net slogu žiūrėti, kaip jis su ta mentele per naktį dirba, - įsiterpia žmona Staselė, taip pat joniškietė.

Šimtus kartų Manigirdas buvo lyg „išgręžtas“. Daug paveikslų eksponuota parodose, iškeliavę į Lenkiją, Graikiją, Izraelį, Australiją, JAV, Kanadą.

 

-Kovoju su savimi iki kraujo praliejimo, kai reikia su jais skirtis. Nutapai paveikslą ir kaip vaiką gaila iš namų išleisti.

Kai įsibroviau į Žiedų namus, šeimininkai sutriko, kad remontas, kad negali tinkamai priimti. Remontas remontu, visi žinome, kuo tai kvepia. Bet ten, kur suremontuota – virtuvėje, koridoriuje, svetainėje, - blizgėte blizga lyg žurnalo nuotraukoje. Dailių dailiausiai sulyginta, sukalta, nudažyta. Ne, ne kvalifikuotų meistrų čia būta. Viskas paties Manigirdo rankomis čia padaryta.

-Devyni amatai, dešimtas...- juokauja šeimininkas.

Iš tikrųjų.  Kaip galima šitiek aprėpti: tapyba, sodas, remontas, darbas Seime.

Atsisveikinant belieka šiai gražiai šeimynai palinkėti gražios, geros sėkmės, sveikatos ir ištvermės.

 

Aniceta Krajinienė

1996 m. Liepos 5d. „Sidabrė“ nr. 51